Medutės (8m.) mama

Dalyvavimas šioje programoje buvo neįkainojama patirtis mūsų šeimai. Augome visi kartu ir pasibaigus programai vis dar jaučiame savaiminį tęstinumą.
Mane, kaip mamą, kurios vaikas perėjo visą programą, ši daug mėnesių trukusi kelionė išmokė tikėti savo vaiku. Maždaug nuo paskutinio, t.y. trečio, etapo pradžios, kažkas sąmonėje persijungė ir pradėjom matyti neatrastas vaiko galimybes. Norėjosi atsiprašyti už tai, kad netikėjom, jog net ir įdėjus daug darbo pavyks judėti pirmyn.
Didžiausia problema, kurią matėme atėję į lavinimo centrą “Galiava”, kad dukra negali ilgiau išlaikyti dėmesio, susikoncentruoti, yra tarsi išsibarsčiusi, itin jautri ir nevaldomai emocinga. Namuose ir viešose vietose tai pasireikšdavo garsiais verksmais, panika kai kažkas ne pagal ją, isterijomis. Mokykloje elgdavosi santūriau, bet mokslo rezultatai būdavo liūdni, mokytojai nuolat kartodavo, kad jai sunku sutelkti dėmesį į užduotis, atrodo kaip kažkur ‘išskridus’, pamiršta ką ką tik mokėsi, net sunku būdavo atlikti fizinius pratimus per kūno kultūrą, žaisti fizinius ar stalo žaidimus. Ji labai savimi nepasitikėjo, tikriausiai todėl buvo atsiradę įvairių veido srities tikų, trūkčiojimų, ji nuolat kaip nors krutėdavo, o taip pat dažnai elgdavosi kvailai, matyt, kad “užmaskuotų” savo nemokėjimą. Apskritai auginant ją buvo jausmas, lyg turėtume penkis vaikus (turiu ir kitą vaiką, tai galiu palygint). Tikėjausi, kad laikui bėgant išaugs, bet niekas nesikeitė. Buvo atsiradęs ir nerimas, kad gal jai koks nors sindromas, atsilikimas ar kt., todėl perėjau per įvairius gydytojus, bet jokios ligos diagnozės nenustatė. Lyg ir turėjau nusiraminti, bet negalėjau, nes norėjau suprasti, kodėl taip yra, kodėl taip sunku tiek jai su savimi, tiek mums su ja. Taigi visiškai netikėtai nuojautos vedini patekome į “Galiavą”.
Kai pradėjom lankyti užsiėmimus “Galiavoje” tiksliai nežinojau kokį svarbiausią tikslą išsikelti. Tiesiog norėjosi, kad dukrai ir mums būtų nors kiek lengviau, kad jinai išmoktų skaičiuoti bent iki 20, nors kažkiek išlaikytų dėmesį ir, kad kaip nors pabaigtų mokyklą nelikdama antriems metams. Tikėdami tuo, ką darom, kiekvieną dieną, ilgai ir nelengvai darydavom pratimus, judėjom pirmyn, (pri)pažindami kiekvienas savo ir vaiko (su dukra dirbom tai aš, tai vyras) silpnąsias ir stipriąsias puses, kantrybės ribas, emocijų bangavimus. Pereinant į antrą etapą iš trijų pradėjom stebėti, kiek daug vis tik dukra geba, jei tik nori, kaip atsiranda pasitikėjimas savim, susikaupimas. Galiausiai paskutiniame programos etape atliekant net ir labai ilgus ir sunkius pratimus stebėjom dukros gebėjimą koncentruotis ir pabaigti pratimą iki galo. Tai net paskatino pervesti ją į stipresnę mokyklą, kuo labai džiaugiamės.
Po programos užbaigimo dukra labai greitai išmoko važiuoti dviračiu. (Prieš tai du metus nesėkmingai bandydavo, vis bijodavo nugriūti). Manome, kad programa išmokė išlaikyti pusiausvyrą, pasitikėti savo jėgomis, sustiprino fiziškai.
Palaipsniui baigus programą išnyko visi veido srities tikai, tampymaisi, judėjimai-krutėjimai. Dabar ji kuo ramiausiai ir labai įsitraukusi skaito knygas.
Atsirado pasitikėjimas savimi moksluose, ypač išryškėjo polinkis į užsienio kalbas, menus. Mokytojai tai patvirtino asmeniškai.
Pradėjo geriau veikti atmintis. Pakankamai greitai mokosi daugybos lentelę, naujus užsienio kalbų žodžius.
Rutina atlikti visus pratimus kasdien, kad ir kas bebūtų, išmokė dukrą atsakomybės (“turiu padaryti būtinai šiandien”), laiko planavimo (“padarom dabar, kad paskui būtų laisvas vakaras”, nepasiduoti ir užduotį pabaigti iki galo (būna dar daug emocijų, pykčių, bet jie praeina žymiai greičiau ir yra daugiau įprotis, nei tikras nesusivaldymas)
Praėjus pusmečiui po programos galiu pasakyti, kad matau savo vaiką kaip daug brandesnę, atkaklią, pasitikinčią savim ir sąžiningą asmenybę. Kartu priimu, kad ji yra labai jautri ir emocinga, bet tai neturi trukdyti jai siekti savo tikslų. Mes sutariam daug geriau. Net šeimoje atsirado didesnis tarpusavio supratimas ir įsiklausymas. Ramybė. Pasitikėjimas. Tai, kas mūsų trenerės Vaidos visokeriopos terapijos ir visos “Galiava” komandos dėka buvo įžiebta ir įgalinta, tenegesta dar ilgai ilgai…
Pasidalink su draugais!