Nojaus (8m.) mama

Mes šioje programoje atsidūrėme, nes prieš tai išbandyti problemos sprendimo būdai nepadėjo ir nebežinojome, ką daryti. O problema buvo agresyvus vaiko elgesys, pykčio priepuoliai. Praktiškai nebuvo nei vienos dienos mokykloje, kad nebūtų kilęs incidentas. Vaikas geros širdies, jautrus, linkęs padėti kitiems, tad buvo visiškai nesuvokiama, iš kur tas pyktis. Žinoma, jis pats dėl to labai pergyveno, jautėsi nevykėlis. Taip ir sakydavo apie save. Gavosi tarsi užburtas ratas, kai nežinai kas vyksta, kaip vaikui padėti, galiausiai pradedi pati įžvelgti visokius baisius nebūtus dalykus, prisigalvoti įvairiausių nesveikumų.
Kai atėjome į Galiavą, po testų Vaida labai paprastai paaiškino, kas ir kaip vyksta, kodėl tai vyksta su mano vaiku. Viskas tarsi stojo į vietas ir tapo aišku. Ko gero tai ir lėmė mūsų apsisprendimą lankyti programą: galiausiai gavome savo vaiko elgesio paaiškinimą, kuriame nebebuvo klaustukų ir gavome bent laikiną sprendimą. Kol lankome programą įspėjome mokytojus, kad vaikas linkęs greičiau pavargti nei bendraamžiai, todėl jam reikalingos dažnesnės pertraukos, jam reikia pagalbos pačiam susivokti, kad jis pavargo. Tad mūsų pagrindinis tikslas einant į programą buvo elgesio pokyčiai, pykčio priepuolių suvaldymas.
Manau, kad iš programos gavome kur kas daugiau nei iš pradžių tikėjomės. Po programos sūnus pasidarė  brandesnis, kur kas daugiau savitvardos, pasitikėjimo savimi, labiau išmoko tvarkytis su klaidomis, į jas ramiau reaguoti, nepasiduoti iškilus sunkumams. Iš esmės, gavo įgūdžius, pagrindą, kuris jam bus labai svarbus įvairiausiose situacijose gyvenime. Aš pati kitaip pamačiau savo vaiką, kiek jis iš tiesų gali, kad yra protingas. Manau, išmokau labiau priimti jį su savo pasvajojimais, suvokiau, kad ilgalaikiai viskas bus gerai. Per šią programą ir pačiai apie save buvo įžvalgų: kiek daug darau be reikalo už vaikus, kaip reaguoju į vaiko klaidas, ką man tai reiškia ir kad iš tiesų turiu leisti vaikui suklysti. Sakyčiau, kad programa būtų sėkminga, yra būtinas tėvų įsitraukimas ir pasiruošimas keisti, savianalizė, suvokimas, kad pamatysime dalykų, kurie apie mus pačius nelabai patiks, bet tik juos išsprendus pradės spręstis ir problemos su vaiku. Dar vienas svarbus momentas – nenutraukti programos po jos oficialaus užbaigimo. Stebėkite situacijas vaiko gyvenime ir vis priminkite, ką jis išmoko, užtvirtinkite tai, kas jūsų nuomone yra programos laimėjimai. Pavyzdžiui, mes vis prisimename, kad sūnus gali įveikti sunkią užduotį, juk jis tai padarė programos metu, tad gali padaryti ir mokykloje. Klaidos – tai kelias į išmokimą ir jos visada bus, tad vis primenu, kad nenuleistų rankų susidūrus su nesėkme ar klaida, nes kaip ir programoje, iš pradžių jos visada būna, na o galiausiai visada tai baigiasi pergale. Nepamirštu pasididžiuoti sūnaus branda, savitvarda ir taip toliau užtvirtinu gautus pasiekimus.
Gal ir ne visai priimta mūsų visuomenėje, bet savo atsiliepime noriu pakalbėti ir apie pinigus. Sprendžiant lankysime programą ar ne vienas iš aktualių klausimų buvo programos kaina. Žinoma, juk nežinojome, už ką mokėsime, o galutinė suma atrodė išties didelė, įsipareigojimas ilgam. Jei ir jums kyla šis klausimas, iš pradžių paskaičiuokite, koks gaunasi valandinis trenerio įkainis. Atsiminkite, kad tai individuali treniruotė. Aš kainą lyginau su kineziterapeuto tuometiniu valandiniu įkainiu ir tada viskas pasirodė labai sąžininga. Šiandien, kai mes jau praėjome programą ir pamačiau nemažą dalį trenerio darbo „virtuvės“, galiu pasakyti didžiulį, nuoširdų AČIŪ treneriams už tai, kad mums dovanoja tokią dovaną, galimybę pakeisti vaiko likimą į laimingesnį ir geresnį. Kad kokybiškai atbūtum su vaiku, matytum visas jo klaidas, t. y. kad trenerio smegenys pajėgtų dirbti tokį darbą, yra fizinės ribos ir tai toli gražu ne tas pats, kaip pravesti mankštą. Tad treneris gali turėti ribotą skaičių vaikų. Mačiau kaip mūsų trenerė be lapelių atsimena, kokie pratimai ir kokie jų niuansai duoti būtent mano vaikui ir ne tik techniniai dalykai, bet ir visi psichologiniai aspektai yra apgalvoti. Jų darbas su mano vaiku nesibaigia uždarius kabineto duris. Vyksta aptarimai ir apmąstymai, kaip kuo geriau padėti mano vaikui. Jei mes nespėjame per programai skirtą laiką, ne vieną ir ne du kartus būdavo dirbama ir užbaigiama tos dienos programa tiek, kiek reikia, tiesiog todėl, kad mano vaikas RŪPI. O kur dar darbas su tėvais ir jų problemomis, buvimas psichologu, petimi ant kurio galima išsiverkti, įkvėpėju, o kartais ir tuo, kuris duoda spyrį į vieną vietą (perkeltine prasme), nes to reikia, nes vėlgi RŪPI šeima. Treneris priima mano vaiką visokį: ir rėkiantį, ir besispardantį, ir nedrįstantį, todėl niekaip nieko nedarantį ir nepasako: „čia jūsų vaikas, tai patys ir tvarkykitės“ arba „deja, mūsų laikas baigėsi“. Atvirkščiai, visada jaučiau, kad ne viena esu problemoje su vaiku. Tad jei galima taip išsireikšti, už sumokėtą programos kainą „atidirbama“ su kaupu ir tikrai ne kiekvienas apsiimtų tokį darbą dirbti arba, jei dirbtų neįdėdamas širdies, nebūtų ir tokių daugelį sričių apimančių bei keičiančių rezultatų.
Na ir pabaigai, programa nėra lengva, bet gal ne tiek dėl pratimų, kiek kad visiškai nėra išeiginių ir santykinai ji ilga. Na ir niekas to darbo už tave nenudirbs. Jei tikrai nori rezultatų, turi pasiryžti ir keliauti šiuo keliu iki galo. Bet tai tikrai įmanoma. Mes įveikėme. Jei atsuktume laiką atgal ir manęs paklaustų, ar vėl rinkčiausi šią programą, mano atsakymas „taip“. Juk savo brangiausiam žmogui – savo vaikui – dovanoji tai, ko jam labiausiai reikia – savo 100% -inį dėmesį ir laiką tik dviese.
p.s. patarimas tėveliams – jei kažkas neaišku, jei kažkas sunku, tikrai drąsiai sakykite savo trenerei, išdrįskite atsiverti ir prašyti pagalbos. Tiek Vaida, tiek Sima, tiek Aistė – labai šilti, nuoširdūs žmonės. Kiek man teko jas pažinti, sakyčiau, kad tai moterys, kurios dėl brangaus žmogaus, dėl savo vaiko ir „kalnus nuverstų“, tad tikrai padės tuos kalnus nuversti ir jums.

Pasidalink su draugais!